Vaikų laikysenos problemos mokykloje: priežastys, pasekmės ir prevencija

 Vaikų laikysenos problemos mokykloje: priežastys, pasekmės ir prevencija

Santrauka Vaikų laikysenos problemos tampa vis dažnesnės dėl sėdimo gyvenimo būdo, netinkamos ergonomikos ir sumažėjusio fizinio aktyvumo. Šiame straipsnyje analizuojamos pagrindinės laikysenos sutrikimų priežastys, jų poveikis sveikatai ir efektyviausios prevencijos priemonės mokykloje.

Įvadas Laikysenos problemos vaikystėje gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų ateityje, tokių kaip skausmai nugaroje, stuburo iškrypimai ir net vidaus organų funkcijos sutrikimai. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) teigia, kad per 50 % vaikų susiduria su laikysenos problemomis dar iki paauglystės.

Pagrindinės laikysenos problemų priežastys

1. Netinkama sėdėsena mokykloje
   Ilgas sėdėjimas netaisyklingoje padėtyje, naudojant netinkamo aukščio stalus ir kėdes, skatina stuburo iškrypimus.
2. Mažas fizinis aktyvumas
   Vaikai vis daugiau laiko praleidžia prie ekranų, o ne judėdami lauke, silpnėja raumenys, palaikantys taisyklingą laikyseną.
3. Per sunkios kuprinės
   Kuprinės, sveriančios daugiau nei 10 % vaiko kūno svorio, gali deformuoti stuburą ir sukelti nugaros skausmus.
4. Raumenų disbalansas
   Dėl silpnų nugaros ir pilvo raumenų vaikams sunkiau išlaikyti tiesią laikyseną ilgą laiką.

Laikysenos problemų pasekmės

• Nugaros skausmai – ankstyvas skausmas gali išlikti suaugus.
• Stuburo iškrypimai – skoliozė, kifozė ir lordozė vystosi dėl blogos laikysenos.
• Nuovargis ir prasta koncentracija – bloga laikysena gali sumažinti kraujo cirkuliaciją ir deguonies tiekimą smegenims.
• 

  
  

  
  

  
  
  
  
  
  

Prevencijos būdai mokykloje

1. Ergonomiška mokyklos aplinka
   Reguliuojamo aukščio stalai ir kėdės, tinkamas ekranų išdėstymas.
2. Aktyvios pertraukos
   Kas 30–45 min. vaikai turėtų atlikti trumpus tempimo ir stiprinimo pratimus.
3. Taisyklingas kuprinės nešiojimas
   Reikėtų rinktis lengvas kuprines su plačiomis, paminkštintomis petnešomis.
4. Reguliarūs fiziniai pratimai
   Jogos, tempimo ir stiprinimo pratimai padeda gerinti laikyseną.

Išvada Vaikų laikysenos problemos yra aktuali sveikatos tema, kuriai būtinas tėvų, mokytojų ir sveikatos specialistų dėmesys. Tinkama mokyklos aplinka, fizinis aktyvumas ir laikysenos įpročių formavimas gali padėti išvengti rimtų sveikatos sutrikimų ateityje.

Vaikų fizinis ugdymas mokykloje: svarba, iššūkiai ir galimi sprendimai

 Vaikų fizinis ugdymas mokykloje: svarba, iššūkiai ir galimi sprendimai

Santrauka Fizinis ugdymas mokykloje yra esminė vaikų raidos dalis, padedanti formuoti sveikos gyvensenos įpročius ir stiprinti fizinę bei psichologinę būklę. Tačiau šiuolaikinėse mokyklose susiduriama su įvairiais iššūkiais, tokiais kaip fizinio aktyvumo trūkumas, nepakankamas infrastruktūros pritaikymas, mokinių motyvacijos stoka ir pedagogų pasirengimas. Šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės problemos ir siūlomi sprendimo būdai, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais.

Fizinio ugdymo svarba Fizinė veikla teikia daug privalumų vaikams, tarp jų:

• Geresnė sveikata – reguliari fizinė veikla stiprina širdies ir kraujagyslių sistemą, mažina nutukimo riziką ir gerina kaulų tankį (Janssen & LeBlanc, 2010).
• Geresnė psichinė būklė – sportas skatina endorfinų išsiskyrimą, mažina stresą ir depresijos riziką (Biddle & Asare, 2011).
• Akademinė pažanga – tyrimai rodo, kad fiziškai aktyvūs mokiniai pasiekia geresnių rezultatų mokykloje dėl pagerėjusios koncentracijos ir kognityvinių funkcijų (Singh et al., 2012).
• Socialiniai įgūdžiai – komandiniai žaidimai ugdo bendravimo gebėjimus, atsakomybę ir draugiškumą (Bailey et al., 2009).

Didžiausios vaikų fizinio ugdymo problemos

1. Fizinio aktyvumo trūkumas Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) rekomenduoja vaikams kasdien bent 60 minučių vidutinio ar intensyvaus fizinio aktyvumo. Tačiau statistika rodo, kad dauguma mokinių nepasiekia šio rodiklio (Guthold et al., 2020). Pagrindinės to priežastys yra sėslus gyvenimo būdas, technologijų dominavimas laisvalaikyje ir sumažėjęs laisvas žaidimas lauke.

2. Nepakankama infrastruktūra Daugelyje mokyklų trūksta tinkamų sporto salių, aikštynų ir sporto inventoriaus. Dėl to fizinio lavinimo užsiėmimai dažnai būna riboti ir mažiau patrauklūs vaikams.

3. Mokinių motyvacijos trūkumas Kai kurie vaikai vengia fizinio ugdymo pamokų dėl neigiamų ankstesnių patirčių, nesėkmės baimės ar nepakankamo individualaus pritaikymo. Tradiciniai vertinimo metodai gali skatinti konkurenciją, o ne dalyvavimo džiaugsmą.

4. Mokytojų pasirengimas ir metodika Ne visi fizinio ugdymo mokytojai yra tinkamai paruošti dirbti su skirtingo fizinio pasirengimo vaikais. Be to, kai kuriose mokyklose fizinio lavinimo pamokas veda ne specializuoti pedagogai, kas mažina jų kokybę (Hardman, 2008).

Galimi sprendimai

1. Aktyvesnė mokyklos dienotvarkė Be įprastų fizinio lavinimo pamokų, galima įtraukti aktyvias pertraukas, judriuosius žaidimus klasėse ir popamokines sporto veiklas.

2. Infrastruktūros gerinimas Investicijos į sporto aikštynus, baseinus ir sporto įrangą gali padidinti mokinių įsitraukimą į fizinę veiklą.

3. Motyvuojančios mokymo metodikos Svarbu skatinti fizinį aktyvumą per žaidimus, interaktyvius pratimus ir individualizuotus tikslus, kad kiekvienas mokinys jaustųsi įtrauktas.

4. Mokytojų kvalifikacijos kėlimas Profesinis tobulinimas ir naujausių metodikų įsisavinimas gali padėti mokytojams veiksmingiau organizuoti fizinio ugdymo pamokas.

Išvados Vaikų fizinis ugdymas mokyklose susiduria su iššūkiais, tačiau tinkamai juos sprendžiant galima pagerinti mokinių sveikatą, socialinius įgūdžius ir akademinius pasiekimus. Svarbu užtikrinti tinkamą infrastruktūrą, kvalifikuotus pedagogus ir įtraukiantį mokymo turinį, kad vaikai išmoktų mėgautis aktyviu gyvenimo būdu nuo ankstyvos vaikystės.

Literatūra

• Bailey, R., et al. (2009). The educational benefits of physical education and sport. Journal of School Health, 79(10), 477-485.
• Biddle, S. J. H., & Asare, M. (2011). Physical activity and mental health in children. British Journal of Sports Medicine, 45(11), 886-895.
• Guthold, R., et al. (2020). Global trends in insufficient physical activity among adolescents. The Lancet Child & Adolescent Health, 4(1), 23-35.
• Hardman, K. (2008). Physical education in schools: A global perspective. Kinesiology, 40(1), 5-28.
• Janssen, I., & LeBlanc, A. G. (2010). Systematic review of the health benefits of physical activity in school-aged children. International Journal of Behavioral Nutrition and Physical Activity, 7(1), 40.
• Singh, A. S., et al. (2012). Effects of physical activity on school performance. Archives of Pediatrics & Adolescent Medicine, 166(1), 49-55.

Kariuomenėje dažniausiai pasitaikančios traumos: priežastys, gydymo metodai ir prevencija

 Kariuomenėje dažniausiai pasitaikančios traumos: priežastys, gydymo metodai ir prevencija

Santrauka Karinė tarnyba reikalauja itin didelio fizinio pasirengimo ir ištvermės, todėl kariuomenėje dažnai pasitaiko įvairių traumų. Šiame straipsnyje aptariamos dažniausios karių traumos, jų priežastys, mokslu pagrįstos gydymo strategijos bei prevencijos metodai. Analizuojami naujausi tyrimai ir remiamasi žinomų mokslininkų darbais, siekiant pateikti efektyviausias praktikas karių sveikatai užtikrinti.

Įvadas Fizinės traumos kariuomenėje yra viena iš pagrindinių problemų, turinčių įtakos koviniam pasirengimui ir personalo sveikatai. Tyrimai rodo, kad dažniausiai pasitaiko raumenų, sausgyslių ir kaulų pažeidimai, kuriuos sukelia per didelis krūvis, netinkama biomechanika ar staigūs sužalojimai (Hauret et al., 2010). Prevencinės priemonės, tokios kaip tinkamas treniruočių planavimas ir modernūs gydymo metodai, gali padėti sumažinti traumų dažnį.

Dažniausios kariuomenės traumos

1. Apatinių galūnių sužalojimai

   • Kelio sąnario traumos – menisko plyšimai, raiščių patempimai ir plyšimai (Waterman et al., 2016).
   • Achilo sausgyslės uždegimas ir plyšimas – dažnas dėl ilgalaikio bėgimo ir staigių judesių (Maffulli et al., 2003).
   • Streso lūžiai – dažniausiai pasitaiko blauzdikaulyje ir pėdose dėl nuolatinės perkrovos (Wentz et al., 2011).

2. Nugaros skausmai ir stuburo traumos

   • Juosmens skausmas – dažnai susijęs su sunkių svorių nešiojimu ir netinkama laikysena (Germain et al., 2016).
   • Tarpslankstelinių diskų pažeidimai – gali sukelti išvaržas ir nervinių šaknelių spaudimą (Hulme et al., 2008).

3. Viršutinių galūnių traumos

   • Peties sąnario dislokacija – dažna tarp karių, kurie atlieka intensyvius fizinius pratimus (Owens et al., 2007).
   • Alkūnės ir riešo tendinitai – sukelti nuolatinio fizinio krūvio ir pasikartojančių judesių (Seitz et al., 2011).

4. Galvos traumos ir smegenų sukrėtimai

   • Smegenų sukrėtimai – patiriami per sprogimus ar kritimus, gali sukelti ilgalaikių neurologinių sutrikimų (McCrory et al., 2017).
   • Kaukolės traumos – pavojingos dėl galimų komplikacijų, tokių kaip intrakranijinis kraujavimas (Guskiewicz et al., 2003).

Gydymo metodai

1. Konservatyvus gydymas

   • Kineziterapija – specializuoti pratimai raumenų stiprinimui ir judesių korekcijai (Hides et al., 2001).
   • Fizioterapija – elektrostimuliacija, ultragarsas ir krioterapija pagreitina gijimą (Prentice, 2015).
   • Vaistai nuo uždegimo (NSAID) – veiksmingi mažinant skausmą ir uždegimą (Bjordal et al., 2004).

2. Minimaliai invaziniai gydymo metodai

   • Steroidų injekcijos – naudojamos esant stipriam skausmui (Arden et al., 2016).
   • PRP (trombocitų turtingos plazmos) terapija – skatina sausgyslių ir raiščių gijimą (Filardo et al., 2010).

3. Chirurginis gydymas

   • Kelio ir peties raiščių rekonstrukcija – dažniausiai taikoma kariams, patyrusiems raiščių plyšimus (Prodromos et al., 2007).
   • Stuburo operacijos – taikomos esant nervų kompresijai ar sunkiems stuburo pažeidimams (Weinstein et al., 2008).

Prevencija

1. Taisyklingas treniruočių planavimas – perėjimas nuo mažesnio prie didesnio krūvio, tinkamas poilsis (Knapik et al., 2011).
2. Fizinio pasirengimo programos – ypatingas dėmesys mobilumui ir stabilizacijos pratimams (Lisman et al., 2013).
3. Ergonomikos gerinimas – tinkamas ekipuotės pritaikymas mažina stuburo apkrovą (Williamson et al., 2017).
4. Psichologinė parama – stresą mažinantys metodai padeda išvengti psichosomatinių skausmų (Gifford et al., 2014).

Išvados Kariuomenėje dažniausiai pasitaikančios traumos yra susijusios su intensyviu fiziniu krūviu ir biomechaninėmis apkrovomis. Efektyviausias būdas sumažinti traumų riziką – tinkamai suplanuotos treniruotės, biomechaninių principų laikymasis ir modernių gydymo metodų taikymas.

Literatūra

• Arden, N. K., et al. (2016). Intra-articular corticosteroid injections for osteoarthritis. Cochrane Database of Systematic Reviews, 2016(10), CD005328.
• Bjordal, J. M., et al. (2004). Non-steroidal anti-inflammatory drugs for injuries. Scandinavian Journal of Medicine & Science in Sports, 14(1), 1-9.
• Gifford, L. S., et al. (2014). Psychological factors in military-related injuries. Journal of Military Medicine, 179(3), 245-250.
• Guskiewicz, K. M., et al. (2003). Cumulative effects associated with recurrent concussion. Neurosurgery, 53(4), 718-724.
• Hauret, K. G., et al. (2010). Musculoskeletal injuries in military personnel. American Journal of Preventive Medicine, 38(1), S61-S70.
• Knapik, J. J., et al. (2011). Injury prevention in military training. Sports Medicine, 41(10), 873-900.
• McCrory, P., et al. (2017). Consensus statement on concussion in sport. British Journal of Sports Medicine, 51(11), 838-847.
• Waterman, B. R., et al. (2016). Epidemiology of knee injuries in military personnel. The American Journal of Sports Medicine, 44(5), 1231-1238.
• Weinstein, J. N., et al. (2008). Surgical vs. nonoperative treatment for lumbar spinal stenosis. New England Journal of Medicine, 358(8), 794-810.

Apatinės nugaros dalies skausmas: priežastys, gydymo metodai ir prevencija

 Apatinės nugaros dalies skausmas: priežastys, gydymo metodai ir prevencija

Santrauka Apatinės nugaros dalies skausmas yra viena dažniausių judamojo aparato problemų pasaulyje, turinti didelę įtaką žmonių gyvenimo kokybei ir darbingumui. Šiame straipsnyje aptariamos pagrindinės skausmo priežastys, mokslu pagrįstos gydymo strategijos ir prevencijos būdai, remiantis naujausiais tyrimais ir žinomų mokslininkų darbais.

Įvadas Apatinės nugaros dalies skausmas (angl. low back pain, LBP) yra dažna medicininė problema, kuriai būdingas skausmas juosmens srityje, kartais plintantis į kojas. Tyrimai rodo, kad 60–80% žmonių bent kartą gyvenime patiria šio tipo skausmą (Hoy et al., 2010). Nors daugeliu atvejų skausmas praeina savaime, daliai pacientų jis tampa lėtiniu, sukeldamas ilgalaikius funkcinius sutrikimus (Balagué et al., 2012).

Priežastys

1. Raumenų ir raiščių įtempimas – per didelis fizinis krūvis ar netaisyklingi judesiai gali sukelti mikrotraumas (Chou et al., 2016).
2. Tarpslankstelinių diskų degeneracija – su amžiumi diskai praranda elastingumą ir gali sukelti skausmą (Luoma et al., 2000).
3. Stuburo išvarža – disko branduolio išsiveržimas gali dirginti nervus, sukeldamas skausmą ir jutimo sutrikimus (Jensen et al., 1994).
4. Sąnarių problemos – degeneraciniai pokyčiai stuburo sąnariuose gali būti skausmo šaltinis (Frymoyer, 1988).
5. Bloga laikysena ir silpni gilieji raumenys – nepakankama liemens raumenų kontrolė gali sukelti per didelę stuburo apkrovą (Panjabi, 1992).
6. Psichosocialiniai veiksniai – stresas, depresija ir nerimas gali sustiprinti skausmo suvokimą (Linton, 2000).
7. 
   
   
   
   

Gydymo metodai

1. Konservatyvus gydymas

   • Fizinė terapija – tempimo ir stiprinimo pratimai, ypač giliesiems liemens raumenims, yra efektyvus būdas sumažinti skausmą (Richardson et al., 1999).
   • Manualinė terapija – masažas ir stuburo manipuliacijos gali sumažinti įtampą ir pagerinti mobilumą (Rubinstein et al., 2011).
   • Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NSAID) – veiksmingi mažinant uždegimą ir skausmą (Roelofs et al., 2008).
   • Akupunktūra – tyrimai rodo, kad gali sumažinti lėtinį apatinės nugaros skausmą (Vickers et al., 2018).

2. Minimaliai invaziniai gydymo metodai

   • Epidurinės steroidų injekcijos – gali sumažinti skausmą, jei jis susijęs su nervų uždegimu (Manchikanti et al., 2012).
   • Radijo dažnio abliacija – naudojama siekiant sumažinti skausmo impulsų perdavimą nervais (Cohen et al., 2005).

3. Chirurginis gydymas

   • Skiriamas tik esant išvaržoms ar degeneraciniams pokyčiams, kurie nereaguoja į konservatyvų gydymą (Weinstein et al., 2006).

Prevencija

1. Reguliarus fizinis aktyvumas – stiprinant pilvo ir nugaros raumenis galima sumažinti stuburo apkrovą (Searle et al., 2015).
2. Taisyklinga laikysena – būtina tiek sėdint, tiek keliant svorius (O’Sullivan, 2000).
3. Tinkamas darbo vietos ergonomikos užtikrinimas – mažina riziką patirti lėtinį skausmą (van Niekerk et al., 2012).
4. Psichosocialinė parama – mažinant stresą galima išvengti lėtinio skausmo (Henschke et al., 2010).

Išvados Apatinės nugaros dalies skausmas yra daugiaveiksnė problema, reikalaujanti kompleksinio gydymo ir prevencijos. Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad efektyviausias būdas mažinti skausmą ir užkirsti kelią jo lėtinei formai yra reguliari fizinė veikla, ergonomikos gerinimas ir kompleksinis požiūris į gydymą.

Literatūra

• Balagué, F., Mannion, A. F., Pellisé, F., & Cedraschi, C. (2012). Non-specific low back pain. The Lancet, 379(9814), 482-491.
• Chou, R., et al. (2016). Nonpharmacologic therapies for low back pain: a systematic review. Annals of Internal Medicine, 166(7), 493-505.
• Cohen, S. P., et al. (2005). Radiofrequency denervation for back pain: a meta-analysis. Pain, 118(1-2), 97-110.
• Frymoyer, J. W. (1988). Back pain and sciatica. New England Journal of Medicine, 318(5), 291-300.
• Henschke, N., et al. (2010). Prognosis in patients with recent onset low back pain in primary care: inception cohort study. BMJ, 340, c636.
• Jensen, M. C., et al. (1994). Magnetic resonance imaging of the lumbar spine in people without back pain. New England Journal of Medicine, 331(2), 69-73.
• Luoma, K., et al. (2000). Low back pain and lumbar disc degeneration. Spine, 25(4), 487-492.
• Manchikanti, L., et al. (2012). A systematic review of lumbar interlaminar epidural injections in chronic low back pain. Pain Physician, 15(3), E363-E384.
• O’Sullivan, P. B. (2000). Lumbar segmental 'instability': clinical presentation and specific stabilizing exercise management. Manual Therapy, 5(1), 2-12.
• Panjabi, M. M. (1992). The stabilizing system of the spine. Part I. Function, dysfunction, adaptation, and enhancement. Journal of Spinal Disorders, 5(4), 383-389.
• Richardson, C. A., et al. (1999). Therapeutic exercise for spinal segmental stabilization. Churchill Livingstone.
• Roelofs, P. D., et al. (2008). Non-steroidal anti-inflammatory drugs for low back pain. Cochrane Database of Systematic Reviews, 2008(1), CD000396.
• Searle, A., et al. (2015). Exercise interventions for the treatment of chronic low back pain. Clinical Rehabilitation, 29(12), 1155-1167.
• Weinstein, J. N., et al. (2006). Surgical versus nonoperative treatment for lumbar disk herniation. New England Journal of Medicine, 356(22), 2257-2270.

Achilo sausgyslės traumos: priežastys, gydymo metodikos ir prevencija

 Achilo sausgyslės traumos: priežastys, gydymo metodikos ir prevencija

Santrauka Achilo sausgyslės traumos yra dažna problema tiek sportininkų, tiek fiziškai aktyvių asmenų tarpe. Ši sausgyslė yra didžiausia žmogaus organizme ir atlaiko didelę mechaninę apkrovą. Straipsnyje aptariamos pagrindinės traumos priežastys, gydymo metodikos ir prevencijos strategijos, remiantis naujausiais moksliniais tyrimais ir žinomų mokslininkų darbais.

Įvadas Achilo sausgyslė yra esminė žmogaus judėjimo aparatui, nes dalyvauja vaikščiojimo, bėgimo ir šokinėjimo procesuose. Pasak Alfredson et al. (1998), ši sausgyslė yra ypač jautri perkrovai, todėl dažnai pasitaiko uždegiminės būklės (tendinopatija) ar net plyšimai. Dėl riboto kraujo tiekimo regeneracija vyksta lėtai, todėl reikalingi specifiniai gydymo ir reabilitacijos metodai (Khan et al., 2002).

Traumos priežastys

1. Mechaninė perkrova ir pakartotiniai mikrotraumavimai – pagrindinė Achilo sausgyslės patologijų priežastis (Maffulli et al., 2003).
2. Netinkama biomechanika – per didelė pronacija ar supinacija gali padidinti sausgyslės apkrovą (van der Plas et al., 2012).
3. Amžiaus įtaka – su amžiumi mažėja sausgyslės elastinės savybės, didėja kolageno skaidulų standumas (Rees et al., 2009).
4. Uždegiminiai procesai – lėtinė tendinopatija gali būti susijusi su degeneraciniais pokyčiais, o ne su uždegimu, kaip manyta anksčiau (Cook & Purdam, 2009).

Gydymo metodikos

1. Konservatyvus gydymas
   • Ekscentriniai pratimai, pasak Alfredson et al. (1998), yra efektyviausias būdas gydyti Achilo tendinopatiją.
   • Fizioterapija: smūginės bangos terapija ir ultragarsinis gydymas skatina gijimą (Rompe et al., 2009).
   • Medikamentai: nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai gali sumažinti skausmą, bet neskatina gijimo (Magnan et al., 2014).
2. Chirurginis gydymas
   • Jei konservatyvus gydymas neefektyvus, galima atlikti operaciją, kurios metu pašalinami degeneraciniai audiniai (Paavola et al., 2000).
   • Naujos regeneracinės technologijos, tokios kaip augimo faktoriais praturtintos plazmos injekcijos, skatina gijimą (Andia et al., 2018).

Prevencija

1. Raumenų stiprinimas ir tempimo pratimai
   • Ekscentriniai pratimai efektyviai mažina traumų riziką (Malliaras et al., 2013).
2. Tinkama avalynė ir ortopedinės priemonės
   • Biomechanikos korekcija gali sumažinti sausgyslės apkrovą (Silbernagel et al., 2007).
3. Krūvio kontrolė
   • Staigus treniruočių intensyvumo didinimas yra viena pagrindinių traumų priežasčių (Gabbett, 2016).

Išvados Achilo sausgyslės traumos yra sudėtingas reiškinys, reikalaujantis kompleksinio gydymo ir prevencijos. Naujausi tyrimai rodo, kad ekscentriniai pratimai yra efektyviausias konservatyvus gydymo metodas, o regeneracinės medicinos metodai gali tapti perspektyvia alternatyva chirurgijai ateityje.

Literatūra

• Alfredson, H., Pietilä, T., Jonsson, P., & Lorentzon, R. (1998). Heavy-load eccentric calf muscle training for the treatment of chronic Achilles tendinosis. The American Journal of Sports Medicine, 26(3), 360-366.
• Cook, J. L., & Purdam, C. R. (2009). Is tendon pathology a continuum? A pathology model to explain the clinical presentation of load-induced tendinopathy. British Journal of Sports Medicine, 43(6), 409-416.
• Gabbett, T. J. (2016). The training—injury prevention paradox: should athletes be training smarter and harder? British Journal of Sports Medicine, 50(5), 273-280.
• Khan, K. M., Cook, J. L., Bonar, F., Harcourt, P., & Astrom, M. (2002). Histopathology of common tendinopathies: update and implications for clinical management. Sports Medicine, 27(6), 393-407.
• Maffulli, N., Wong, J., & Almekinders, L. C. (2003). Types and epidemiology of tendinopathy. Clinics in Sports Medicine, 22(4), 675-692.
• Malliaras, P., Barton, C. J., Reeves, N. D., & Langberg, H. (2013). Achilles and patellar tendinopathy loading programs. British Journal of Sports Medicine, 47(3), 193-202.
• Paavola, M., Kannus, P., Paakkala, T., Pasanen, M., & Järvinen, M. (2000). Long-term prognosis of patients with Achilles tendinopathy. The American Journal of Sports Medicine, 28(5), 634-642.
• Rompe, J. D., Furia, J., & Maffulli, N. (2009). Eccentric loading versus eccentric loading plus shock-wave treatment for midportion Achilles tendinopathy. The American Journal of Sports Medicine, 37(3), 463-470.