Šiandien norėčiau išsamiau aptarti vieną, atrodytų, paprastą, bet iš tiesų gilų klausimą – sportą tarnybos metu. Tai yra didžiulė vertybė ir galimybė, kurią turime mes, kariai ir pareigūnai, tačiau, deja, ne visada ją tinkamai įvertiname ir išnaudojame.
 |
| Sportas kariuomenėje |
Sportas Tarnyboje: Privilegija, Pareiga ar Problema?
Kaip fizinio rengimo specialistas, kasdien susiduriu su dvejopa realybe. Viena vertus, Lietuvos kariuomenės ir kitų statutinių organizacijų dokumentai aiškiai reglamentuoja fiziniam rengimui skirtą laiką. Kita vertus, matau, kad šis laikas ne visada išnaudojamas efektyviai, o kartais į jį žiūrima kaip į prievolę, o ne galimybę. Kodėl taip yra? Panagrinėkime šią problemą išsamiau, remdamiesi tiek oficialiais dokumentais, tiek moksliniais tyrimais ir praktine patirtimi.
Reglamentavimas: Ką Sako Įstatai?
Lietuvos kariuomenėje fizinis rengimas yra neatsiejama kario profesinio ugdymo dalis. Kaip nurodyta Karinio fizinio rengimo vadove, patvirtintame Lietuvos kariuomenės vado 2022 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. V-1144, fizinis rengimas yra viena iš pagrindinių kariuomenės taikos meto kasdieninės veiklos funkcijų, užtikrinanti karių parengtį.
Vadovas numato, kad fizinis rengimas turi būti reguliarus ir gerai organizuotas. Rekomenduojama jam skirti ne mažiau kaip 4 valandas ir ne mažiau kaip du kartus per savaitę kasdienės tarnybos metu. Taip pat numatyta galimybė kariams, įvykdžiusiems fizinio normatyvus, vykdyti fizinę saviruošą – savarankišką sportą tarnybos laiku. Tai reiškia, kad sistema suteikia lankstumo: galima sportuoti tiek organizuotai su padaliniu (kolektyvinis rengimas), tiek individualiai.
Panaši praktika taikoma ir kitose Lietuvos statutinėse įstaigose, pavyzdžiui, policijoje ar Valstybės sienos apsaugos tarnyboje, kur pareigūnų fizinis pasirengimas yra privalomas ir jam skiriamas laikas tarnybos metu.
Problema: Kodėl Kariai ir Pareigūnai Vengia Sportuoti?
Nepaisant aiškaus reglamentavimo ir sudarytų sąlygų, tiek kolektyvinis fizinis rengimas, tiek galimybė sportuoti savarankiškai ne visada sutinkami su entuziazmu. Iš savo, kaip specialisto, patirties galiu išskirti kelias pagrindines to priežastis, kurias patvirtina ir moksliniai tyrimai.
VDU mokslininkų atliktas tyrimas "Lietuvos kariuomenės karių motyvacija fizinio rengimo pratyboms" atskleidė, kad kariai fizinio rengimo pratybose daugiausia dalyvauja dėl išorinės motyvacijos identifikuoto reguliavimo – tai yra, jie supranta fizinio rengimo svarbą ir vertę siekiant tam tikrų tikslų (pvz., išlaikyti normatyvus), tačiau tai nebūtinai kyla iš vidinio noro ar malonumo sportuoti. Trūksta vidinės motyvacijos.
Remdamasis pasauliniais tyrimais apie kliūtis fiziniam aktyvumui kariuomenėje (angl. barriers to physical activity in military personnel), galiu išskirti šiuos esminius veiksnius:
Monotonija ir Autonomijos Stoka. Dažnai kolektyvinio fizinio rengimo programos yra standartizuotos ir neatsižvelgia į individualius karių poreikius ar pomėgius. Kaip teigia savęs determinacijos teorijos (angl. Self-Determination Theory) kūrėjai E. Deci ir R. Ryan, vienas iš esminių vidinės motyvacijos elementų yra autonomija – galimybė pačiam rinktis ir kontroliuoti savo veiksmus. Privalomas, visiems vienodas sportas gali slopinti šį jausmą ir paversti treniruotę nuobodžia prievole. Nors savarankiškas sportas ir leidžiamas, dažnai trūksta kultūrinio palaikymo, aiškių gairių ar tiesiog vadų supratimo, kad karys, bėgantis individualų krosą, taip pat vykdo tarnybos užduotį.
Fizinis ir Psichologinis Nuovargis. Kario tarnyba yra intensyvi. Po lauko pratybų, budėjimų ar kitų įtemptų užduočių natūraliai trūksta tiek fizinių, tiek psichologinių jėgų dar ir sportuoti. Tarptautiniuose tyrimuose nuovargis ir laiko stoka įvardijami kaip vieni pagrindinių barjerų, trukdančių reguliariam fiziniam aktyvumui kariuomenėje.
Prioritetų Konfliktas. Nors fiziniam rengimui laikas yra numatytas, praktikoje jis dažnai konkuruoja su kitomis, atrodytų, "svarbesnėmis" užduotimis – ginkluotės valymu, technikos priežiūra, dokumentacijos tvarkymu. Jei vadas nepabrėžia fizinio rengimo svarbos ir lengvai "paaukoja" jį dėl kitų veiklų, karys gauna aiškų signalą, kad sportas nėra prioritetas.
Nepakankamas Švietimas. Dažnai kariai stokoja žinių ne tik apie taisyklingą pratimų atlikimą, bet ir apie treniruočių planavimą, mitybą, atsistatymą. Be šių žinių, savarankiškas sportas gali atrodyti bauginančiai arba būti neefektyvus, o tai irgi mažina motyvaciją.
Kontrastas: Privatus Sektorius ir Sportas Darbo Metu
Pažvelkime į situaciją privačiame sektoriuje. Vis daugiau modernių įmonių investuoja į darbuotojų sveikatą, siūlydamos sporto klubų abonementus, rengdamos mankštas biure ar net įrengdamos sporto sales. Tačiau esminis skirtumas yra tas, kad ten tai yra privilegija ir papildoma nauda, o ne pareiga. Darbuotojai vertina šią galimybę, nes supranta, kad darbdavys investuoja į jų gerovę. Dauguma dirbančiųjų už galimybę sportuoti moka iš savo kišenės ir derina tai su savo laisvalaikiu.
Mes, kariai ir pareigūnai, turime unikalią situaciją – sportas yra mūsų darbo dalis, už kurią gauname atlyginimą. Tačiau kartais pamirštame įvertinti šią privilegiją. Galbūt, jei į galimybę sportuoti tarnybos metu pažvelgtume ne kaip į prievolę, o kaip į darbdavio (valstybės) investiciją į mūsų svarbiausią įrankį – mūsų pačių kūną – požiūris pasikeistų.
Mano, Kaip Specialisto, Įžvalgos ir Rekomendacijos
Kaip spręsti šią motyvacijos problemą? Esu įsitikinęs, kad raktas yra kompleksinis požiūris, apimantis tiek vadovybės, tiek pačių karių indėlį.
Vadų Lyderystė. Vadas turi būti pavyzdys. Jei vadas pats sportuoja ir supranta fizinio rengimo svarbą, jo pavaldiniai taip pat į tai žiūrės rimčiau. Būtina ginti fiziniam rengimui skirtą laiką ir neleisti jo "pavogti" kitoms užduotims.
Programų Įvairovė ir Lankstumas. Būtina atitolti nuo "vienas dydis tinka visiems" principo. Reikia siūlyti įvairesnes kolektyvines treniruotes: funkcinis rengimas, crossfit elementai, sportiniai žaidimai, karinė kovinė savigyna. Taip pat reikia skatinti ir realiai įgalinti savarankišką sportą, suteikiant kariams daugiau autonomijos renkantis veiklas, kurios jiems patinka ir geriausiai tinka jų tikslams. Pavyzdžiui, vienam kariui gali reikėti daugiau dėmesio skirti jėgai, kitam – ištvermei. Individualizuotos programos, sudarytos su FRS pagalba, duotų kur kas geresnį rezultatą.
Švietimas ir Sąmoningumo Didinimas. Mano, kaip specialisto, pareiga yra ne tik pravesti treniruotę, bet ir šviesti. Būtina kariams aiškinti treniruočių metodologijos pagrindus, mitybos, traumų prevencijos ir atsistatymo principus. Karys, kuris supranta, kodėl ir kaip veikia tam tikri pratimai, bus labiau motyvuotas juos atlikti teisingai ir savarankiškai.
Požiūrio Keitimas. Turime nustoti vertinti sportą kaip atskirą, su tarnyba nesusijusią veiklą. Tai yra tiesioginė investicija į kario ilgaamžiškumą, atsparumą stresui ir, galiausiai, į jo ir jo bendražygių gyvybę kritinėje situacijoje.
Pabaigai,
Galimybė sportuoti tarnybos metu yra ne našta, o didžiulė vertybė. Tai laikas, skirtas tapti stipresniais, ištvermingesniais ir atsparesniais. Mūsų, kaip vadų ir specialistų, užduotis – sukurti tokią aplinką, kurioje kiekvienas karys suprastų šią vertę ir noriai ja naudotųsi. O kiekvieno kario pareiga – prisiimti asmeninę atsakomybę už savo fizinę būklę, nes nuo jos priklauso ne tik asmeninė sėkmė, bet ir viso padalinio bei kariuomenės galia.
0 Komentarai